Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Vaičiūnaitė

Judita Vaičiūnaitė (1937 07 12–2001 02 11) debiutavo 7-ąjį XX a. dešimtmetį. Miesto ir moters tematika ji esmingai atnaujino modernios lietuvių poezijos tradiciją. Subtilus eilėraščių garsynas, savitas eiliavimo modelis (sinkopinis ritmas, eilučių laužymas, vidiniai rimai), istoriniai, mitologiniai, urbanistiniai motyvai, kasdienos, intymių žmogiškų jausmų, mažųjų žmonių istorijos poetei anksti pelnė pripažinimą ir intelektualios lietuvių poezijos kūrėjos vardą.
Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.
Debiutavo 1960 m. knygele Pavasario akvarelės. Naujos poezijos knygos išeidavo kas pora metų: 1962 m. – Kaip žalias vynas su gaivališkos moters prigimties ženklu („Aš išeinu. Suknelė skleidžiasi lyg senas parašiutas. / Dar niekados nei vėjo tiek, / nei tiek erdvės man nepriklausė“), 1964 m. – Per saulėtą gaublį, 1966 m. – Vėtrungės. 1968 m. knygą Po šiaurės herbais kritika sutiko kaip brandų, poetinės savasties ieškojimus užtvirtinantį rinkinį. Lietuvos praeities restauracijos, klasikinės mitologijos siužetais, kino, dailės ir muzikos kūrinių įspūdžiais ir komponavimo principais grįsti eilėraščiai bei jų ciklai, poezijoje ryškus persikūnijimas, kalbėjimas poetinio subjekto vardu (prisidengus kauke – ir apie save) tapo Vaičiūnaitės kūrybos dominantėmis.
Kaip ir Jonas Juškaitis, Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Vaičiūnaitė priklausė kartai, kuri juto sovietinio režimo bergždumą, ir nuo oficialių lozungų, aukštų frazių pasisuko į asmeninę individo erdvę, tautos tradicijas ir istoriją, kad bent sąmonėje panaikintų realų okupuotos tautos kultūros pertrūkį. Jie tyliai įgyvendino stilistinį ir kokybinį lietuvių poezijos perversmą, kai vietoj visuomeninių temų ir būdingo lyrizmo ėmė gilintis į vidinį individo pasaulį, o poezijoje ėmė dominuoti intymi ir egzistencinė problematika. Individualistė Vaičiūnaitė meilę, stiprų ir aukštą jausmą, suvokė kaip žmogui svarbiausią, formalių įsipareigojimų, priedermių ir skirtybių nepaisantį, dalyką, šio požiūrio laikėsi ir gyvenime. Ją dera vadinti feministe, nesentimentalia realiste, kūrusia iš vidinio nuotolio, distancijos ir kitokumo pojūčio. Vaičiūnaitė ieškojo dar nenudėvėtų, nesupoetintų žodžių, mėgo prigesintą retoriką. Jos poezijos garsynas priartėjo prie kerų, burtažodžių, apžavų – magiškos poezijos prigimties (ciklas „Nemuno elegijos“), kuriai suteikė išradingai modernią formą – takią, polifonišką, asimiliavusią stilių ir balsų įvairovę.
Praeities svarba Vaičiūnaitei virto kūrybine programa – ji įtvirtino romantinį tautos istorijos jutimą, barokinio Vilniaus dvasios pagavas, sakralios erdvės, kūriniškumo – kitokio būties tankio, gyvybės formų kintamumo nuojautas. Istorijos, dailės, archeologijos motyvai, įvairių Lietuvoje gyvenusių tautų patirtis jos poezijoje liudija lietuvių kultūros daugiasluoksniškumą. Vėlesniuose rinkiniuose (Žiemos lietus, 1987; Žemynos vainikai, 1995; Seno paveikslo šviesa, 1998; Debesų arka, 2000) savistaba ir kultūrinė atida dar sutankėja. Cikle Vilniaus bažnyčioms susilieja gamtinės ir kultūrinės šventumo pajautos regint bažnyčią „žvaigždynų brėžiny“, o melsvą cikorijos žiedą, pražydusį senamiesty per Žolinę – lyg Marijos žemišką šešėlį, gynybinės miesto sienos plytą, atlaikiusią „ugnį, kraują ir dervą“, nervais jaučiant „lyg šedevrą“. Apibūdinama kaip miesto poetė, ji organiškai jungė gamtos ir kultūros pasaulius – „Aštuonias išmuša bokšte, po balto akmens žieve“, priešistorės miglų, „praeities jūrų“ siekėsi tarsi geologinių tautos esatį patvirtinančių klodų, eilėraščiuose prakalbino pirmykščius augalus, archeologinius radinius, istorines asmenybes. Dvilypuojantis poetės žvilgsnis realybėje išskyrė jau buvusių, tarsi pasikartojančių akimirkų vizijas – rėmus, per kuriuos ji žvelgia į dabartį, kultūrinę, istorinę atmintį panaudodama judėjimo laike įspūdžiui kurti: laiko užkonservuotus nebylius archyvinių istorijų, miesto gatvių, pastatų, senų paveikslų pasakojimus Vaičiūnaitė rekonstravo, įžodino, susiejo su dabartimi. Portretą, fotografiją, kadrą iš filmo Vaičiūnaitė pavertė savo poezijos žanru, galimų praeities akimirkų restauracija (ciklai „Kęstutaičiai. Restauracija“, „Po Vilniaus katedra“, „Senos fotografijos“, „Pirmykštė ugnis“, „Mano mūzos“). Per vaizdus, konkrečias metaforas, tankų įvaizdžių tinklą ryškėja vidinė eilėraščio dinamika, gilusis poetiškumas, leidžiantis suderinti kasdienybės pajautas ir pro jas šviečiančias aukštąsias būties akimirkas.
Parašė eilėraščių vaikams, pjesių (rinkinys Pavasario fleita, 1980). Eseistinėje memuarinės prozos knygoje Vaikystės veidrody, 1996 (papild. Mabre viešbutis, 2009) tarp asmeniškų atsiminimų iškyla gausybė lietuvių inteligentų – šeimos pažįstamų, bičiulių – portretų, šeimos buities detalės, atskleidžiančios karo ir sovietmečio viešo bei privataus gyvenimo aplinkybes. 1978 m. Judita Vaičiūnaitė tapo „Poezijos pavasario“ laureate, 1996 m. pelnė Baltijos Asamblėjos premiją. Jos poezijos rinktinės išleistos anglų, norvegų, latvių ir rusų kalbomis, eilėraščiai publikuoti kitakalbėse šiuolaikinės lietuvių poezijos antologijose, išėjo 3 Raštų tomai. Skverelyje prie Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios Juditos Vaičiūnaitės atminimui sukurtas paminklas – ažūrinis metalo skėtis.

Gintarė Bernotienė

Literatūra

Vaičiūnaitė

Ar žinote, kad...